Vienišieji Poem by Liāna Langa

Staiga aš pabudau iš gilaus miego.
Šešėlis mano tarp krūmynų mišku slinko.
Ir metų šimtas tūkstančių taip godžiai drėgmę žindo,
snukius prispaudę prie miglos didžiulio indo.


Tarsi arbatos šlaipias ir išbrinkęs žalias lapas
dangus man įplaukė akysna, jis nebojo
nė sąsiaurio. Laivai žvaigždinų
prigludo prie manęs, sudužusiųjų kapo.


Aš nežinojau, ką sakys man žvėrys,
ir tylą kaip ilgai svečiai pratęs.
Buvau aš tavo raktas, jaunas vynas,
juo dievobaimingi užpildo juodas statines.


Ir transe, kai tamsa pasklido tirpdama, ir ji
šešėliais man ant veido krito iš kritų
ir dar kitų gyvenimų ir praeičių,
tada ir mirė didelė dalis manęs many.


Staiga aš pabudau iš gilaus miego,
ir kando veidą man tava kruša.
Kažkas greta balsu pelėdos tarė dievas,
tuščia ranka tavoji buvo, visiškai tuščia