Vienišieji 2. Poem by Liāna Langa

Traška žvarbios nakties nušaldyti lapai tarp pirštų. Varnas žengia žingsnį arčiau
dumblo spalva nutepto kryžiaus. Į pigaus granito plokštę atsitrenkęs baltas akmenėlis
tavo aidą iššaukia. Reikalai čia baigias greičiau nei turguje, mylinčių aistrose ar politikoj.
Aidas lygus garsui, kai neršia lašišos, išblukusiom keterom besitrindamos, tik šitas
labiau girdimas. Bet vienas karvelis kerta snapu antrajam tiesiai į širdį.

Nuo kapų tvarkytojos Valijos trenkia vodka ir paranormaliu gyvenimu po lapų kupetomis.
Ji violetinėmis rankomis ima pinigus, ber, regis, lūpomis, išgeltusiomis lyg kreida.
Danguje susivelia debesys gniužulais, kaip pagalvių sintetika pigiuose viešbučiaus.
Pakabintas koplyčios raktas skamba Baltijos vėjuose tarytum kapšas bagočiaus,
o mes graužiam riestainių skyles, kai laksto lapų pinigėliai lyg pakvaišę aplink kryžius.

Anapilyje, kur vietą išsipildymo nurodo kastuvo kotu, kūkčiojimu, smėlio sauja,
ten iki pačių kaulų laikas kasa ir atmeta, ką mes kadais bučiuodami
aukojam angelams. Dabar pakojy joadašakių tujų jie suakmenėję.
Nėra jėgų gedėti, skleidžiasi budrumas. Ir tampa nebūtis staiga tokia paliečiama, tik ji suartina mus taip.
Mano burnoj vien sūrūs akmenėliai, kai stengiuos tau primint aš savo vardą.