Plákoj, palei Akropolį,
nekalbant apie kitas vietas,
jų aibė šmirinėja, miega.
Dideli, švelnūs, mandagūs šunys.
Su mokinukų įkarščiu
verčiame žinomą senąją kalbą,
aš paveiksluoju šunelius:
baltus, geltonus, juodus.
„Nėra nė vieno mažo."
Tu džiūgauji lyg mokslininkas:
„Mažieji jau išmirę!"
Mėlynos akys švyti.
Kadais migdolai buvo nuodas,
žirniai - mažutėlaičiai,
o žmonės - kraujo trokštantys nykštukai!
Argi ne taip?
Mes didesni už savo protėvius.
Ir mudu du - tokie mandagūs.
„Kažkokia melancholija
slypi išlikusiuose šunyse."
„Mieli šuniukai sušveitė kitus?"
Mes atsisėdam valgyt vakarienės
cinikams atminti (tiems tikriesiems)
ir į sveikatą mandagių šunų.
This poem has not been translated into any other language yet.
I would like to translate this poem